Ir vėl ruduo. Vėl noras kažką nuveiktą susumuoti, kažkam vėl ateinančiam pasiruošti, kažką pasižadėti. Kaip viskas vaikiškai kartais atrodo. Ir vėl gi...gera. Gera žinoti, kad mano gyvenime labai daug kas vyksta. Kad mano mama toli toli Lietuvoj džiaugiasi gladijolių baliumi, kad mano tėtis dar pilnas energijos raško dėžes uobolių nuo mūsų žėmaūgių obelaičių tenai, Mastaičiuose. Gera, kad mus aplankiusi sesės šeimyna dar kedena kelionės įspūdžius, kad iš visų vasarinių kelionų į Seattle sugrįžo artimaiusi draugai. Gera, kad vaikai kimba į mokslus ir mano mylimiausias žmogus dabar kažką labai susidomėjęs skaito...Už lango tiesiog iš proto kraustosi žydinčios chrizantemos ir ūbauja labai jau seniai girdėtas svetys-vėjas.
Dabar tik palauksiu, kad bobų vasara pakviestų miškų linkui...
Is this summer over? Only that much of sunshine? Only that much of happy traveling? Only that much of forgetfulness? Only that much... With autumn there's becoming a willingness to summarize something, to prepare for something, to promise something. Childish, right? Right...
And again...the good feeling of peace. It's so good to know, that far in my homeland Lithuania my Mom celebrating her birthday with a huge bucket of Gladiolus (we call it gladiolus party), that my Dad with a lot of energy is picking gorgeous apples from tiny apple trees, that my sister is still thinking about her trip to US and enjoys all the good memories, and that from all the different trips all my friends are back in town. My boys are back in school. The man who I love the most reading right now is something very important to him. Mums blooming by my window and strong wind dancing in the pine trees. Is that a blessing, or what?
I am still waiting for the Indian summer. I just need to get a hold of that beautiful color palette before the rainy winter...
Roslyn. Theater. Autumn.
No comments:
Post a Comment