Kai metus laikai tik už uodegytės/ When you hold year only by it's tale

Gruodžio 31-mą dieną jau drąsiai gali sakyti, kad metai visai baigiasi. Ir nors nesijaučiau jog buvau ištiesusi ranką viskam, ką gavau, džiaugiuosi, kad buvo daugybė gražių akimirkų, kūrybinių bangų, nenusakomais įspūdžiais kupina kelionė į Japoniją (apie ją tiek norisi papasakoti, kad reiks tikrai didelio atskiro "popieriaus" lapo), kad vaikai sveiki augo, kad mokėsi kiek galėjo, kad kas rytą išskubėdavau į darbą o vakarop grįždavau gaminti vakarienę savo šeimos vyrams ir kad draugų ratas nesumažėjo. Nugnybtos laisvo laiko minutės leido perskaityti keletą puikių knygų (iš kurių išskirtinos Laimono Tapino "Medyje angelas verkia", Viktorijos Daujotytės "Tragiškas meilės laukas"ir "Gyvenimas prie turgaus"), pasidžiaugti vienu kitu geru filmu, atrasti nuostabaus vokalo daininiką Bruno Pelletier ir miuziklą "Paryžiaus katedrą". Galiausiai -rasti drąsos pradėti šį blogą, išmokti kepti duoną, slėgti varškės sūrį...

2011-aisiais mano Lietuva atsisveikino su poetu Justinu Marcinkevičiumi, aktore Rūta Staliliūnaite, akademiku Jonu Kubiliumi, kompozitoriumi Mindaygu Tamošiūnu. Atsisveikinau ir aš tyliai padėkodama, kad man augant jie buvo šalia, kad be Marcinkevičiaus "Katedros" ir Staliliūnaitės Barboros vaidmens šiandien aš būčiau tikrai ne tokia, kokia esu.

Dar? Dar mūsų sodyboje buvo nukirsti trys seni sergantys medžiai dovanodami kitų metų džiaugsmą-naujų medžių sodinimą. Panaikinau stipraus ravėjimo plotus lyg užsimindama sau, kad tas laikas dabar gali būti panaudojamas kūrybai arba kavos puodukui su Arvydu ar draugais. 

Neatsiejama mano gyvenimo dalis-Seattle Lietuvių bendruomenė, kurioje daug labai mielų žmonių. Sėkmingai išleisti keturi "Tulpės Times" numeriai leidžia nujausti aktyvią bendruomenės veiklą ir ateinančiais metais. Vien tai, kad ruošiamės skristi į Pasaulio lietuvių šokių šventę Bostone, jau žada neišdildomus įspūdžius.

Visiems, užklydusiems į mano pievą, linkiu kūrybingų, sveikata trykštančių ateinančių metų. Ir kad būtų daug gerumo ir meilės tarp sutuoktinių, šeimose, tarp draugų, tarp prietelių...tarp mūsų ir jūsų.

On December 31^st, it is safe to say that the year is coming to a close. I wasn’t asking for much, but am grateful for all that I received, for all the wonderful moments, waves of creativity, an indescribable journey to Japan (there’s so much to say, I could fill a whole book).  I’m glad that my family is well and healthy, that my kids are studying hard, my circle of friends has only grown, and that after a long day at work I always get to come home and enjoy dinner with the boys. I stole a little time to read a number of great books (specifically  Laimonas Tapinas’ “Medyje Angelas Verkia,” Viktorija Daujotyte’s “Tragiskas Meiles Laukas,” and “Gyvenimas Prie Turgaus”), to enjoy a few good movies, to discover the wonderful vocal talent of Bruno Pelletier and the amazing Notre-Dame de Paris musical! I learned to bake my own bread, press my own cottage cheese, and above all, the fact that I found the courage to start this blog.

This year, we lost the beloved poet  Justinas Marcinkevicius, actor Ruta Staliliunaite, scholar Jonas Kubiliumas, and composer Mindaugas Tamosiunas. I give my thanks to them for being at my side while I was growing up. I can safely say that without Marcinkevicius’ masterpiece “Cathedral”,and without seeing how Ruta Staliliunaite played  Barora, I would not be the person I am today.

This year we cut down three sickly, old trees in our yard, giving us the chance to celebrate the planting of new trees in the spring! My garden was replaced with low maintenance grass, so all the time I spent weeding is now spent on my crafts or having coffee with friends or my husband Arvydas.

I wouldn’t trade my part in the Seattle Lithuanian community, in which there are a lot of wonderful people, for anything. This year we successfully released four editions of the Seattle-Lithuanian newsletter “Tulpe Times.” This newsletter contains everything you would want to know about the community as well the newest developments amongst the young adult Lithuanian of the community.

I wish every visitor of my blog a very creative and productive upcoming year! I wish everyone a very peaceful and joyous new year! 

Žiemos rūpesčiai/Winter wories

Lapkritis prabėgo kas vakarą pasodindamas mane prie darbinio stalo. Šiugždantys vokai su džiovintais augaliukais (vietiniais ir iš Lietuvos) tai atverdavo tai vėl užverdavo savo "snapelius". Klijai ištisą mėnesį pratūnojo "žemyn galva", kad greičiau galėčiau dar šį tą iš jų išspausti. Va taip viskas ir sugulė į atvirukus, kuriuos Amerikoje kažkodėl visi vadina kortelėmis. Dalis jų jau iškeliavo pas mano draugus ir klijentus. Bet archyvuose stengiuosi užmigdyti kiekvieną savo darbą, nes jie man lyg vaikai. Gal todėl kiekvienas turi savo vardą. Juk sako, kam duodi vardą, prie to ir "prisiriši".

November evenings were passed in my little studio making pressed flowers cards.  It’s an amazing time for me to express my passion.  It’s my time to spend with my plants (some of, which are very special to me because they are sent from my mother and sister from my native homeland Lithuania.  I then create unusual collages. My Winter Worries collection cards got their names (you can find them on Cards Page), because they are my art babies and as real babies they are named the minute they are born…My favorite one? I love Conscience.  It’s funny and very serious at the same time.

Duona/Bread

Ir ateina tokia diena, kai norai su galimybėmis sutampa. Daug daug kartų vaikystėje teko klausyti a.a.močiutės Onutės pasakojimų kaip ji kepė "bakanus duonos". Kaip ramu, iškilminga ir šventa būdavo tuo metu trioboj.

Gal ne visai tokia nuotaika tvyrojo mano virtuvėj, bet dūšelėj tai tikrai viskas virpėjo. Užmaišiau tešlą. Pakilo. Suformavau duonelę. Pakilo. "Pašoviau" į mano "krosnį" ir daug kartų žvelgėm su šeimyna per langelį.

Amžinybė praėjo, kol pravėso ir galėjau riekti pirmą savos duonos riekę. Gardu.

There was a time in my life when I felt that my wishes and possibilities came along. So many times in my childhood I loved my grandmothers Onute’s stories about how she baked bread for all our family. How special those days were - quiet, solemn and sacred.

The experienced the same atmosphere in my kitchen when I baked my first loaf of bread. I mixed the dough, let it stand, baked for half an hour and then let it cool…

It seemed like an eternity passed before I was able to cut my first slice of bread. Everyone indulged and really liked it. Really!

Rugsėjo pirmoji/September First

Nesvarbu kaip toli atsidursiu nuo Lietuvos ir visai nesvarbu kiek man bus metų, bet rugsėjo pirmoji visuomet išplauks prisiminimuose kaip viena iš labjausiai jaudinančių švenčių metų virtinėje. Gatvės sujuoduodavo nuo merginų uniformų ir sužydėdavo rudeniniais, mokytojams skirtais žiedais. Jurginai, kardeliai, rožės, gvazdikai...Tas jaudulys po vasaros vėl susitikti klasiokus. Tas pasižadėjimas, kad jau šiais metais tai tikrai kruopščiai darysiu namų darbus. Tas žinojimas, į kurį suolą norėtūsi atsisėsti. O kas sėdės šalia? Kas baksnos pieštuku per kontrolinį darbą už nugaros?
Baigiantis vasarai visuomet išaušta tokia viena diena, kai išėjus į lauką, su pirmu oro gurkšniu suprantu, kad jau atėjo ruduo. Toks buvo ir šis rytas. Sveikas, rudenėli. Einu pasitikti Tavo Spalvų...

Mano pirmoji Rugsėji pirmoji su sese Jūrate. 1975

My first September First with sister Jurate. 1975

No matter how far away I am from Lithuania, and it doesn’t matter how old I am, I will always remember September first-the most memorable day during my school years. Streets became alive with girl’s black (as perfect background) uniforms, autumn, and flowers for our teachers. Dahlias, gladioli, roses, carnations…The excitement of meeting classmates again after the summer. Do you remember the promise that you made for yourself that this year you will really going to do your homework thoroughly? A little bit nervous about whom you would sit next to?

As the end of summer arrives one day, with the first breeze of fresh air I embrace autumn’s arrival. That was this morning. Hello autumn! I am coming to meet your colors…

Genys margas, pasaulis dar margesnis/ The woodpecker is colorful, but the world even more so

Šiandien, rugpjūčio 26-tąją, Nomedos Pievos gimtadienis. Pirmas ir labjausiai netikėtas svetys-didysis raudongalvis genys. Net kvapą su vaikais užgniaužę žiūrėjom, kaip jis, užsimetęs juodą lyg smala švarką, užsimaukšlines akį rėžiančio raudonumo beretę, kirto šventinius kirmėlaičius tempdamas juos iš myriop pasmerkto slyvos medžio. Visai čia pat. Gal už gerų 15 žingsnių. Dar šiandien svečiuose-penktadienis-pati mylimiausia savaitės diena, kai gali susumuoti darbo savaitės rezultatus ir pasidžiaugti, kad priekyje laukia dvi "laisvos" dienos. Dar- saulėta popietė Seattle.

Dar- suvokimas, kad pagaliau patikėjau, jog dar nepervėlu visą savo kūrybą ir idėjas sudėti į vieną vietą, surinkti iš pakampėlių mano mažytėje studijoje, ištraukti iš kompiuterinių archyvų, pagaliau ryžtis naujiems svajonių įgyvendinimams.

Today, August 26^th, is Nomeda’s Meadows birthday. My first and unexpected guest was great redheaded woodpecker. My children and I watched as the black jacketed and red beret wearing bird celebrated the Insect’s Festive Day dragging them (insects) from the old rotting plum tree, just around the corner just like that! Only as far as 15 steps away! Coincidentally my wonderful guest arrived on my favorite day of the week, Friday. On this day I usually conclude my work week and enjoy the thought about two “free” days ahead. Additionally, it is a beautiful sunny Seattle afternoon.

And so, I’m happy to realize and believe that it’s never too late to share al my works and ideas in wondrous place; my blog. I will pull out forgotten works from the corners of my tiny studio and from my computer. I will create something new and that I have not dreamed about yet.

 

Galinga genio skulptūra prie įėjimo į kavinę. Quebec, Canada.

On a side note, here’s a huge wooden woodpecker sculpture I came across by the entrance to a coffee shop in Quebec, Canada